Izabelė

Norėjosi išryškinti gaivališką, archajišką raganiškumo liniją kaip specifinį, tamsų moters sielos balsą, poetišką ir pragaištingą. Kaip gelmę, kurioje nušvitęs spindulys juodą inertišką vandenį paverčia  auksiniu. Ir nežinau, kuri iš jų raganiškesnė – Magdalena ar Izabelė.
Galiu pasakyti tik tiek – raganiškumas nėra tik vienoks ar kitoks įvaizdis. Tai gelmė, likimas, magiška žodžio galia... Renata Šerelytė  

Izabelė – raudonplaukė rastinukė, kurią likimas blaško iš vienų rankų į kitas. Mergaitė auga apleistuose dvaruose ir sulaukėjusiuose soduose, kalba su vandenimis ir gyvūnais, prieglobstį randa pamirštose kapinėse arba mėnulio pilnaties nušviestuose vandenyse... Ir niekas – nei ją globojantis ir išsimokslinimą suteikiantis dvasininkas, nei pasirodymams išnaudojantis gyvūnėlių cirko šeimininkas, nei jau brandaus amžiaus sulaukęs karalius Žygimantas Augustas, – niekas negali nuraminti jos gaivališkos prigimties.

Šalia Izabelės – nuolat budri Magdalena. Atmintį praradusi buvusi karalienės Bonos globotinė tapo vaistininko padėjėja. Nors protas susidrumstęs, kūno atmintis šviesi. Magdalena geba gydyti.

Ir marinti. Su senuoju vaistininku juos sieja ne tik magiškųjų žolelių išmanymas, bet ir tamsiuose rūsiuose nuo svetimų akių slepiama manija, galinti prišaukti didelę bėdą. Arba priešingai.

Kai vieną dieną šeimininkas iškeliauja į kitą pasaulį, Magdalena priima sprendimą. Ji išgyvens. Kaip išgyvens ir Izabelė. Nepažįstamoji ugniniais plaukais, kurią – prašoma sunaikinti – Magdalena renkasi gelbėti.